BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Savaitgaliui artėjant

Štai jau penktadienis, užbaigiantis dar vieną darbo savaitės ciklą. Per paskutines 7 dienas buvo veikta pakankamai nemažai, tad nuoboduliu skųstis neteko, nors gera savijauta – kartais.
Šeštadienį Utenoje pažymėjome draugės sutiktuves iš Anglijos. Vakarėlis, po teisybei, nebuvo labai vykęs: bendravimas buvo pavienis, per daug dėmesio skirta stipriesiems alkoholiniams gėrimams, o dėl mudviejų su drauge nesutarimų pats nebelabai radau jėgų ką nors judinti ir skatinti bendrą vakarėlio dvasią. Tiesa, susipykome dėl visiško nesusipratimo, arba, kitaip tariant, nepasikalbėjimo, kas vos nesibaigė visišku santykių nutraukimu. Visgi sekmadienį ir pirmadienį atvirai pasikalbėjome bei viską išsiaiškinome.
Antradienį nulėkėva pasisėdėti į „Belmontą“, bet vargiai pavyko surasti laisvą vietelę, mat vyko kažkoks tarptautinis seminaras, dauguma restoranų buvo užsakyti. „Belmontą“ iškeitėva į „Čili kaimą“, kur praleidome laiką iki filmo „Namas prie ežero“. Kažkodėl tikėjausi, kad tai bus siaubo, bet pataikėme ant romantinės dramos su mistiniais elementais. Nenusivyliau, visai patiko. Trečiadienį pasėdėjova ant Taurakalnio, daug ir atvirai šnekėjome apie mudu.
Vakar su buvusiais draugės bendradarbiais pasėdėjome Jazze, vakarą pratesėme Brode. Buvo nuobodoka, kadangi dauguma buvo pavargę, apsiblausę, ir šiaip visi su nuotaika. Išgėrėme kavos, šiek tiek pasišokome ir neužtrukę patraukėme į namus. Visgi šįryt keltis į darbą buvo vis tiek sunkoka :)
Šįvakar vėl trauksime į Uteną, kadangi rytoj vyks nemaža miesto šventė 745-osioms pirmojo miesto paminėjimo metinėms. Tokios šventės yra geros tuo, kad tuo pačiu metu iš kitų miestų grįžta seni pažįstami, buvę bendraklasiai ir t.t., tad tikiuosi, kad pavyks bent kelis sutikti ir pasikalbėti. Gaila tiek, kad dieną turbūt nepavyks praleisti su drauge, mat greičiausiai išvyksta į kaimą ir galės prisijungti tik vakarui. Beje, šios šventės proga ketinu parengti fotostraipsnį apie šventę ir šiaip apie besivystančią Uteną, kurį galbūt įmesiu ir čia.

Dienos patarlė:
Kokią tešlą sumaišysi – tokią duoną iškepsi.

Rodyk draugams

„Bunda jau Baltija“

Vakar gavau įrašą dainos, kuri turbūt ne vienam lietuviui, latviui ar estui, dalyvavusiems dainuojančiosios revoliucijos renginiuose, sukelia nedidelį širdies suvirpėjimą.
Tada man buvo vos šešeri metukai, su tėvais ir kaimynais išsirengėme į kelionę į Baltijos kelią. Iki šiol pamenu šalia Ukmergės geltonuojančius linų laukus ir daugybė rankomis susikibusių ir tautines dainas dainuojančių žmonių, karts nuo karto praskrendantį ir dobilus mėtantį nedidelį lėktuvą. Buvo saulėtas ir šiltas vakaras. Pabuvę Baltijos kelyje važiavome namo, priekyje matėme kaimynų žiguliuką su Lietuvos, Latvijos ir Estijos vėliavėlėmis prie galinio stiklo, o per radiją skambėjo „Bunda jau Baltija“. Tada dar daug ko nesupratau, bet pamenu, kaip virpėjo širdis. Nelabai ir supratau, kur dalyvavau, kol vakare per Panoramą neparodė vaizdų iš per visas tris Baltijos respublikas nusidriekusios gyvos žmonių grandinės.

Dainą galima parsisiųsti iš: Čia [5 MB].
Video versija (be latviškos dalies): Čia [38 MB].
Dainuoja: Viktors Zemgals, Žilvinas Bubelis ir Tarmo Pihrlap
Metai: 1989
Chorinė versija: Čia [7 MB].

Dainos žodžiai yra:

Trīs māsas jūras malā stāv, [Trys seserys jūros krante stovi]
Tās nespēks un nogurums māc. [Jas silpnumas ir nuovargis slegia]
Tur bradāta zeme un dvēseles, [Ten braidyta žemė ir dvasios]
Trīs tautu gods un prāts. [Trijų tautų garbės ir sąmonės]

Bet torņos jau likteņa zvani skan, [Bet bokštuose jau likimo skamba garsiai]
Un jūra bangoties sāk. [Ir jūra banguoti pradeda]
Trīs māsas no miega modušās, [Trys seserys iš miego budusios]
Par sevi pastāvēt nāk. [Už save pastovėti ateina]

Atmostas Baltija, atmostas Baltija, [Keliasi Baltija, Keliasi Baltija]
Lietuva, Latvija, Igaunija! [Lietuva, Latvija, Estija!]

Prie jūros miega sesės trys
Jas slegia pančiai, neviltis
Klajoja lyg elgeta pajūriu
Dvasia tautų garbės

Bet varpas likimo nuaidi vėl
Ir jūra šiaušia bangas
Trys sesės iš miego kyla jau
Apginti savo garbės.

Bunda jau Baltija, bunda jau Baltija,
Lietuva, Latvija, Estija!

Kolm õde mere palged ees, [Trys seserys jūros veidais]
neid uinutas lainete laul. [Jas užmigdė bangų daina]
Kolm rahvast siin sajandeid heideldes [Trys tautos čia kovojusios per amžius]
tõid ohvriks muistse au. [Paaukojo senovinę garbę]

Kui tornides juba lööb kella hääl, [Kai varpas jau skamba bokštuose]
merd haarab vabaduspüüd. [Jūrą paima laisvės valia]
Et saatust ja elu kaitseda, [Kad likimą ir gyvybę apsaugotų]
kolm õde virguvad nüüd. [Trys seserys keliasi dabar]

Ärgake Baltimaad, ärgake Baltimaad, [Kelkitės Baltijos žemės, kelkitės Baltijos žemės,]
Leedumaa, Lätimaa, Eestimaa! [Lietuva, Latvija, Estija!]

Atmostas Baltija, atmostas Baltija,
Lietuva, Latvija, Igaunija!

Bunda jau Baltija, bunda jau Baltija,
Lietuva, Latvija, Estija!

Ärgake Baltimaad, ärgake Baltimaad,
Leedumaa, Lätimaa, Eestimaa!

Rodyk draugams

Noriu išmokti groti gitara

Jau nuo vasaros vidurio turiu tokią svajonę išmokti brązdinti gitara. Mokėjimo groti privalumų turbūt net nereikia vardinti:

  • Smagus laikas prie laužo ar draugų būryje;
  • Užsiėmimas, kai nėra ką veikti;
  • Užsiėmimas sunkiu metu praskaidrinti nuotaikai;
  • Proga pabūti vakaro dėmesio centre;
  • Balso lavinimas ir šiaip dainų mokėjimas;
  • Proga palavinti savo kalbinius įgūdžius;
  • Galima improvizuoti;
  • Įrankis dainų kūrybai;
  • Šiaip gerai atrodo.

Pastebėjau, kad vakarėliai su gitara yra turiningesni ir negresia patapti tiesiog eilinėmis išgertuvėmis. Gitara sudomina, įtraukia ir skatina dainuoti kartu su gitaros skambesiu, skatina mokytis naujų melodijų ir pamiršti tą negyvą muziką, skambančią iš kokio nors garso grotuvo.
Tiesą pasakius, net neįsivaizduoju, kiek laiko prireikia norint išmokti groti gitara ir tas šiek tiek baugina, kadangi yra tikimybė, kad, sumokėjus pinigus už gitarą, niekas nepavyks, o laiko trūkumas gali taip pat padaryti savo. Gerai tai, kad turiu bent šiokią tokią muzikinę klausą, kadangi dar kažkada seniai mokykloje teko išmeginti jėgas chore, o muzikos pamokos man taip pat buvo visai prie širdies. Noro taip pat netrūksta.
Dar vienas svarbus dalykas, kaip reikia pradėti mokytis. Artimų gitara grojančių draugų neturiu, o kokio nors pradžiamokslio taip pat dar nepavyko aptikti. Nors šiais laikais gi viską galima surasti Internetu.

Dienos priedainis:
Girdžiu skambančią gitarą,
Matau verkiančią mergelę,
Kaip gražu – saulė leidžias pamažu.

Rodyk draugams

Šiek tiek viskas persivertė

Išsišnekėjimas čia matyt padėjo ir vakar po pietų pasijutau kur kas geriau. Šiek tiek užtrukau darbe, o iš kart po jo išlekiau pafotografuoti temstantį Vilnių. Galvojimo apie pastaruosius įvykius buvo daug, tačiau galiausiai viską pradėjau vertinti iš gerosios pusės, net jei įvyks blogiausia. Savijauta kaip mat pasitaisė.

Apskritai namo apie 11 val. vakaro grįžau pakylėtos nuotaikos ir bendravimas su Renata jau buvo toks, kaip senais gerais laikais, nė iš vieno iš mūsų nesijautė jokios pykčio gaidelės. Tai, be abejo, nereiškia, kad mes vėl kartu, tačiau bent jau draugystė tarp mūsų tikrai sugrįžo. Buvo malonu vėl apsikabinti ir pabūti kartu.

Šįvakar dar ketiname nulėkti į kiną, o ryt ji jau išvyksta aplankyti sesers Kaune, po to – į Uteną, kur kurį laiką šiek tiek pagyvens. Šeštadienį dar laukia jau seniau suplanuotos jos sutiktuvės ir tikiuosi, kad mes abu praleisime gerą vakarą.

Dienos patarlė:
Ne visada rytas protingesnis už vakarą

PS kelios nuotraukos iš vakarykštės (spragtelti padidinti)
<a href=”javascript: var lang = window.open('http://foto.miestai.net//inkelti/20060919/DSC_2642.JPG', 'sudeikiai', 'width=920, height=620');”><img src=”http://foto.miestai.net//inkelti/20060919/DSC_2642.JPG” width=”500″></a>

<a href=”javascript: var lang = window.open('http://foto.miestai.net//inkelti/20060919/DSC_2650.JPG', 'sudeikiai', 'width=920, height=620');”><img src=”http://foto.miestai.net//inkelti/20060919/DSC_2650.JPG” width=”500″></a>

<a href=”javascript: var lang = window.open('http://foto.miestai.net//inkelti/20060919/DSC_2661.JPG', 'sudeikiai', 'width=920, height=620');”><img src=”http://foto.miestai.net//inkelti/20060919/DSC_2661.JPG” width=”500″></a>

Rodyk draugams

Parsivežiau liūdesiuką

Šį šeštadienį išsiruošėme į Rygą, iš oro uosto pasiimti mano taip lauktos Renatos. Važiavome su merginos drauge ir seserimi, buvome puikiai nusiteikę, kadangi po keturių mėnesių pirmą kartą pamatysime mūsų taip pasiilgtą žmogų. Sutikome, įteikėme gėlių, po dviejų nemiegotų parų ji buvo labai pavargusi, tad Rygoje neužsibuvome ir apie 11 val. vakaro jau buvome parvykę namo į Uteną. Viskas buvo gerai, kol ji perspėjo, kad mums reikės rimtai pasišnekėti. Tačiau ne šįvakar, nes ji pavargusi. Baisiai susinervinau, nes nujaučiau kažką negero. Pusę nakties neužmigau, o į galvą lindo pačios blogiausios mintys. O jei ji ten susirado kitą?

Ryte pabudau nervingas ir su ja pavyko pasikalbėti tik po pietų. Nuramino, kad tai nebuvo apie kitą žmogų, o apie mūsų gyvenimą prieš Angliją. Iki tol draugavome puspenktų metų ir pustrečių metų gyvenome kartu, tik šis gyvenimas kartu buvo patapęs rutina: abu grįžtam iš darbų, persimetame keliais žodžiais, veikiame ką nors savo ir einame miegoti. Jai tai buvo peilis, tačiau ji apie tai tylėjo ir prabilo tik vakar. Man toks gyvenimas taip pat nebuvo prie širdies, tačiau supratau, kad tai yra bent jau iki tam tikro lygio neišvengiama. Be to, sako kad nebejaučia man tokios meilės, kaip seniau, ir kad būdama Anglijoje manęs pasiilgo labiau kaip draugo, nei kaip vaikino.

Aš ją suprantu, mane kažkada taip pat vargino tokios mintys, net po pirmųjų 9 draugystės mėnesių, kai išvykau gyventi į Vilnių, tačiau aš tai pergyvenau ir supratau, kad meilė tai nėra tik susižavėjimas žmogumi ir nuolatinis ilgesys. Tai taip pat draugystė ir prisirišimas. Be to, tai labai priklauso nuo žmogaus savijautos ir labiau pasiilgstama tada, kai žmogus yra vienišas arba žmogaus savijauta yra bloga.

Visgi niekada jai nedraudžiau matytis su draugais, be manęs eiti į vakarėlius, kadangi pats tiesiog ne visada galėdavau ir ne visada turėdavau noro. Supratau, kad ji yra žmogus, kuriai to reikia, o aš esu žmogus, kuriam to nereikia tiek, kiek jai. Palaikiau jos norą vykti į Angliją, net parėmiau finansiškai, nes norėjau jai gero.

Jos norą jau čia Lietuvoje pagyventi atskirai visiškai supratau ir palaikiau, tačiau kuo toliau šnekėjomės tuo labiau aiškėjo, kad ji nori ne tik pagyventi atskirai, bet ir pabūti atskirai, kad bent šiuo metu ji nenori jokių rimtų santykių, mat toks gyvenimas Anglijoje jai labai patiko ir dėl to ji ten turėjo „gerą laiką“. Tai buvo netikėta. Dar daug kalbėjomės ir kuo toliau, tuo labiau tai linko į emocijas, o iš jos išgirdau daug dalykų, kurie mane pribloškė ir dėl ko aš pradėjau nebetikėti mūsų bendra ateitimi. Atrodė, kad ji nori mane tyčia sugniuždyti, nors kalba, kad tiesiog nori man pasakyti visą teisybę. Kai kurios teisybės man geriau buvo nežinoti, tačiau viskas, ko dabar noriu yra jos neprarasti. Jei prarasiu, tai reikš visos dvasinės pusiausvyros griūtį ilgam laikui, kas gali kartais atrodyti blogiau už mirtį. Jau ir dabar gerokai apgriuvo.

Nors ir buvo daug ašarų, sutarėme pabūti atskirai apie mėnesį. Sunku kuo nors tikėti, bet viltis visuomet yra. Viliuosi, kad ji pas mane sugrįš ir kad tai bus naujo, kitokio, gyvenimo pradžia.

O dabar bent džiaugiuosi prastūmęs pusvalandį šitos sumautos dienos, berašydamas šį straipsnį.

Dienos savijauta:
esu miręs…

PS šiandien suradau 2004 gruodį darytą mudviejų nuotrauką. Dabar į ją žiūriu visiškai kitaip, nei tada.
<img src=”http://foto.miestai.net/inkelti/20060918/IMGP1440.JPG” width=”500″>

Rodyk draugams