BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Namai pragarai..

Na ką gi, garantija paskolai jau yra, nors bankas iki pat paskutinės minutės laužėsi, kol iš manęs išgavo visas įmanomas garantijas. Nebūtų buvę tiek vargo, jei ne per trumpas stažas naujoje darbovietėje. Bet visgi skubėjimas iš dalies pasiteisino, kadangi jei būčiau sugalvojęs tą patį butą pirkti dabar, būčiau pamokėjęs 400 Lt/kv daugiau, kas bendrai sudarytų bene 25 000 Lt, o už tai jau beveik ir požeminis garažas išeina. Visgi pripažinkim, kad dabar esančios kainos ir jų augimas yra mažų mažiausiai protu nesuvokiami.

Na ir visgi, išlaidoms tai dar toli gražu ne pabaiga. Vien paskolos paėmimas pakainuos porą tūkstančių pinigų, o toliau seks galutiniai buto įrengimo darbai, kuriuos privaloma atlikti per 120 dienų nuo perdavimo sutarties pasirašymo datos, o tai šiandien taip pat nepigiai atsieina (1000-1500 Lt/kv). Kažkaip jau reikės manytis. Ta proga kol kas teks atsisakyti visų nereikalingų išlaidų, taigi kai kurios kelionės ir objektyvai turės dar gerus metelius palūkėti.

Va, o penktadienį, beviešėdamas Lietuvoje, pirmą kartą užkopiau į savo butuką:

Svetainė ir kambariai žvelgiant nuo durų

Svetainė ir virtuvė nuo miegamojo

Vaizdas į vakarus

Rodyk draugams

Peripetijos ir tiek

Va, šį savaitgalį buvo vėl aplankyta taip pasiilga gimtinė. Nors paprastai išlekiu ketvirtadienio nevėlyvą vakare, šįkart buvo terminas ir pavyko ištrūkti tik penktadienį apie septintą valandą, o važiuoti naktį yra menkokas malonumas.

Kelionė neapsiėjo be nuotykių. Šįkart važiavau tiesiai į Uteną, tai nuo Panevėžio teko rinktis nelabai pažįstamą kelią pro Kupiškį, kur visgi su nuorodomis yra pakankamai didelė problema ir nuo maršruto pasisekė nuklysti net du kartus. Paskutinis nuklydimas baigėsi tuo, kad pasirinkęs negerą kelią supratau tik priartėjęs prie Rokiškio ir galiausiai tai man kainavo papildomus 100km ir vairavimą visokio plauko šunkeliais antrą valandą nakties. Susinervijau. Gerai pamenu, kad ant išsiskyrimo Šepetoje viena rodyklė rodė į Rokiškį, kita į Anykščius (nors Utena nuo ten yra važiuoti tiesiai ir vos 40km). Na ir tada kažkaip susirodė logiškiau sukti į Rokiškį. Tai va.

Nors koks Liutauras dabar mane galėtų išvadinti kvailiu, galiu pasidžiaugt, kad pagaliau pradėjau judinti reikalus su nuosavu plotu Vilniuje ir neperseniausiai užsirezervavau 62 kv. butuką šiame „Veikmės” kvartale Šiaurės miestelyje. Dabar tik bankas ko tai lėtokai juda – matyt atostogų metas.

Pripažinsiu, kad kainos tai pakankamai kandžiojasi - dabar prašoma kone po 7000 Lt/kv. m. (kai prieš keletą metų net prabangūs apartamentai tiek nekainavo). Visgi kad ir kokios būtų optimistinės vartotojiškos prognozės, kainų kritimui artimiausiu ar tolimesniu metu, bent mano požiūriu, priežasčių nėra.

O šiandien biure kažkoks savaitgalis, dirbančių gal vos 20%, nors tiesiogninių priežaščių tam lyg ir nėra. Gal dėl to, kad karšta (23C - seniai jau Taline tokios aukštos temperatūros būta), o gal dėl to, kad antra diena nėra vandens ir dėl to nepatiekiami pietūs. Visgi tai turi vieną didelį privalumą - kavos aparatas stovi be darbo ir neskleidžia to maloniojo aromato, nuo kurio man dažnai galvą skauda.

 

Rodyk draugams

Sportas arba ką reiškia būti optimistu (foto, video)

Vakar įsitikinau, kad triatlonas - tai toks sportas, kai tavo kūnas kone tikrąja to žodžio prasme miršta tris kartus. Suprantama, tai dažniausiai nutinka tokiems optimistams, kurie į tokias rungtynes išsiruošia prieš tai ilgą laiką normaliai nesportavę (mano atveju - geri metai). Apie renginį sužinojau šiek tiek kiek per vėlai, kad tam būčiau bent minimaliai pasiruošęs, bet visgi užsirašiau vedinas smalsumo išmėginti savo jėgas. 

Jau žinodamas rungčių nuotolius (plaukimas - 350m, dviračiu - 14km, bėgimas - 4km) kažkaip labiausiai purčiausi nuo bėgimo, mat, prisiminus mokyklos laikus, kai po tokių nuotolių finišuodavai su “pompa” arba prakvėpuotais plaučiais, giliai viduje vis kažkaip nemalonu pasidaro :) O be reikalo. Dar niekada gyvenime nebuvau tiek išsekęs, kaip po plaukimo rungties. Nors su neštuvais nešk. Realiai jėgų užteko gal pirmiems 100m, po to jau sekė ūmus vegetavimas, nors netrukus atradau, kad plaukimas nugara yra pakankamai greitas ir optimalus būdas, kai esi išsekęs iki paskutinės ląstelės. Kažkaip pradėjau su nostalgija prisimint tuos baseino laikus, kai dar būdamas paauglys be sustojimo galėdavau nuplaukti ištisus kilometrus.

Vos vos bepavilkdamas kojas nukėblinau iki persirengimo aikštės ir sėdau ant dviračio, kurį laikiau savo stipriąja puse. Na, iš pat pradžių tai būtų buvę sunku pavadinti važiavimą dviračiu ir duobėti, šakningi ir nepastovaus aukščio miško keliukai to tikrai nepalengvino. Visgi po neilgo atgavau dalį jėgų ir pamažu įsismaginau ir pradėjau lenkti prieš tai praleistus varžovus. Sunku net patikėti, kad asfaltas rungties pabaigoje gali teikti tokį malonumą.

Viena galiu pasakyti - po važiavimo dviračiu kai kurie kojų raumenys tiesiog atsisako bėgti ir paskutinė rungtis buvo vienas iš tikresnių jėgų išbandymų. Matyt organizmas greitai adaptavosi prie krūvių, nes kai kurių ruožų įveikimas (kaip stačių kalvų ir pan.) mažų mažiausiai nustebino. Bet kokiu atveju, paskutinis kilometras buvo fantastiškai kankinantis ir galvoje jau pradėjo suktis tokios mintys, ar finišą apskritai pasieksiu ir ar prie kokio kelmelio nepaimsiu ir nenugriūsiu. Šiaip ne taip.

Manau, rezultatai išėjo gana neblogi (čia atsižvelgiant į situaciją):

  • Plaukimas:  00:07:58, 6-a vieta.
  • Dviratis:  00:38:41, 11-a vieta.
  • Bėgimas:  00:19:39, 13-a vieta.
  • Bendras rezultatas: 11-a vieta iš 24 galimų.

Mano kolegų darytų renginio nuotraukų galima rasti čia:

http://photolab.goodwill.ee/?x=gallery#id=6&num=1

http://picasaweb.google.com/annelit/SkypeTriatlonViitnal07

Kovinga akimirka - Ragutis trasoje

Trumpas video reportažas

Dar bevažiuodamas į renginį apturėjau tokią niekam nepavydėtiną situaciją, kai miesto aplinkkelyje sutinki uždarytą eismą ir iki artimiausios apylankos reikia grįžti apie 5km ir rinktis maršrutą per miesto centro, kur šviesoforai tau kaip susitarę rodo raudoną, o dėl tokių “grįžinėtojų” gatvėse susidariusios visai padorios spūstys. Kas svarbiausia, kad ženklais apie tai nė velnio neinformuota (dar grįždamas patikrinau). Na bet ir visgi nesuprantu, kodėl ką nors betvarkydami jie kažkodėl uždaro visą eismą, net jei kelias yra penkių juostų ir yra puiki galimybė eismą paleisti bent jau viena puse (ne pirmą kartą matyta situacija, todėl akmuo į estų kelininkų daržą).

Rodyk draugams

Mindauginės ir Talino naktinis gyvenimas

Negeroja. Prieš gerą savaitę su dviem Skype lietuviais Mindauginių proga suplanavom padaryti lietuvišką vakarėlį su cepelinais, šaltibarščiais, lietuvišku alumi, muzika ir atributika. Tam tikslui iš Lietuvos partempiau 36 butelius įvairaus lietuviško alaus, tarką ir Audimo marškinėlius “Lietuva” (dar padvejojau, ar jie verti tų 90 Lt, bet ko nepadarysi dėl patriotizmo). Ir žodžiu, viskas buvo tvarkoj, kol darbe kai kas nesugalvojo, kad kai kuriuos leidimus galima paleisti ankščiau ir, ta proga, mano kolegos iškrito visam savaitgaliui, ko pasekoje vakarėlis liko be vietos ir žlugo :(

Na ir ką gi, dabar mano butas užverstas alumi, tai jei kas norėtų prisidėti jį panaudoti, maloniai kviečiame apsilankyti Taline :)

Kad jau neįvyko planuotas vakarėlis, vakar su savo svečiais iš Vilniaus patraukėm į centrą su tikslu apžiūrėti Talino naktinio gyvenimo ypatumų. Apšilome jaukiame kinų-tajų restoranėlyje šalia jūros. Maistas neprastas, alus gan nebrangus (6 Lt), nors kai kurie aptarnavimo aspektai sukėlė abejonių. Pavyzdžiui, padavėja vos pralemeno kitomis kalbomis nei estų, penkiolika minučių prieš patiekalų pateikimą visiems keturiems atnešė lėkštes ir įrankius (nors valgėme tik trise), o patiekalai atnešti jau naujose lėkštėse, ko pasekoje ant stalo beveik nebeliko vietos pasidėti alui ir niekas nepasivargino to sutvarkyti. To dar betrūko, kad vienas patiekalas atneštas “ne visai toks”, koks turėjo būti. Smagu, nieko čia ir nepridursi :)

Apie 11 val. jau buvome pačiame Talino centre. Nepaisant gyvos muzikos barų grojamos muzikos, senamiestis buvo pakankamai ramus, žmonių gerokai mažiau, nei tuo pačiu metu Vilniaus širdyje, o alus visur nesąmoningai brangus (9-11 Lt už bokalą ir tai daug kur plastmasiniuose induose). Trumpam apsistojome vienoje pusiau-skylėje, pavadintoje ”Depeche mode” baru, kur barmenės susiraukę, alus įtartinai prėskesnis, nei analogiškas kitose vietose ir išeilės grojami įvairaus amžiaus “Depeche mode” gabalai. Fe. Likusią vakaro dalį paskyrėm pasivaikščiojimui po senamiestį ir apie 2 val. nakties buvome namie.

Taigi, penktadieninis “pasikultūrinimas”, bet kokiu atveju, išėjo ne visai sėkmingas.

Rodyk draugams