BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vasardienis prie jūros

Neblogo savaitgalio būta. Kartu su kone 2/3 iš 300 Talino Skype kolegų išsiruošiau į Varemurru stovyklą prie jūros, viename iš vakarinių Estijos užkampių, apie 150km nuo Talino. Nors dar penktadinio ryte bevažiuojant danguje niaukstėsi debesys, popietę jau buvo galima be problemų mėgautis saule ir vasariška šiluma.

O vakare jau buvo. Galima įsivaizduot 200 galvų vakarėlį su nemokamais gėrimais, milijonu kaljanų, diskoteka paplūdimyje, gyvu roko koncertu, pirtimi, karšto vandens kubilais ir bendrai tinkama nuotaika. Beje, teiginys, kad estės į bendrą pirtį ar kubilą eina nuogos nėra tik iš piršto laužtas. Galėtų ir mūsų merginos ne tokios drovios būt ;)

Šeštadienį dauguma išsivažinėjo namo, tai vakaras buvo daugiau ar mažiau praleistas besikaitinant kubile ir klausant techno. Na dar pasidarėm lauko kino teatrą ir žiūrėjom taip išgirtą estų komediją Malev. Reto lėkštumo humoras, visgi, nors visi estai žvengė po kiekvieno epizodo. Gal vertimas kaltas.

Šiandien ryte dar nutariau nevažiuoti tiesiai į Taliną, o prasukti pro pakrantę ir aplankyti vieną iš pajūrio miestų Happsalu. Nors kaip tokį savaitgalį žmonių daug nebūta, visgi faino senamiesčio ten esama.

Šią savaitę dar gal kada nuotraukų mestelsiu. Labanakt.

Rodyk draugams

Estų vairavimo ypatumai

Pastebėkit, kaip šie automobiliai kerta sankryžą jau užsidegus geltonam ir net raudonam šviesoforų signalams ir tai yra absoliučiai visuotinis reiškinys.

Rodyk draugams

Namai pragarai..

Na ką gi, garantija paskolai jau yra, nors bankas iki pat paskutinės minutės laužėsi, kol iš manęs išgavo visas įmanomas garantijas. Nebūtų buvę tiek vargo, jei ne per trumpas stažas naujoje darbovietėje. Bet visgi skubėjimas iš dalies pasiteisino, kadangi jei būčiau sugalvojęs tą patį butą pirkti dabar, būčiau pamokėjęs 400 Lt/kv daugiau, kas bendrai sudarytų bene 25 000 Lt, o už tai jau beveik ir požeminis garažas išeina. Visgi pripažinkim, kad dabar esančios kainos ir jų augimas yra mažų mažiausiai protu nesuvokiami.

Na ir visgi, išlaidoms tai dar toli gražu ne pabaiga. Vien paskolos paėmimas pakainuos porą tūkstančių pinigų, o toliau seks galutiniai buto įrengimo darbai, kuriuos privaloma atlikti per 120 dienų nuo perdavimo sutarties pasirašymo datos, o tai šiandien taip pat nepigiai atsieina (1000-1500 Lt/kv). Kažkaip jau reikės manytis. Ta proga kol kas teks atsisakyti visų nereikalingų išlaidų, taigi kai kurios kelionės ir objektyvai turės dar gerus metelius palūkėti.

Va, o penktadienį, beviešėdamas Lietuvoje, pirmą kartą užkopiau į savo butuką:

Svetainė ir kambariai žvelgiant nuo durų

Svetainė ir virtuvė nuo miegamojo

Vaizdas į vakarus

Rodyk draugams

Peripetijos ir tiek

Va, šį savaitgalį buvo vėl aplankyta taip pasiilga gimtinė. Nors paprastai išlekiu ketvirtadienio nevėlyvą vakare, šįkart buvo terminas ir pavyko ištrūkti tik penktadienį apie septintą valandą, o važiuoti naktį yra menkokas malonumas.

Kelionė neapsiėjo be nuotykių. Šįkart važiavau tiesiai į Uteną, tai nuo Panevėžio teko rinktis nelabai pažįstamą kelią pro Kupiškį, kur visgi su nuorodomis yra pakankamai didelė problema ir nuo maršruto pasisekė nuklysti net du kartus. Paskutinis nuklydimas baigėsi tuo, kad pasirinkęs negerą kelią supratau tik priartėjęs prie Rokiškio ir galiausiai tai man kainavo papildomus 100km ir vairavimą visokio plauko šunkeliais antrą valandą nakties. Susinervijau. Gerai pamenu, kad ant išsiskyrimo Šepetoje viena rodyklė rodė į Rokiškį, kita į Anykščius (nors Utena nuo ten yra važiuoti tiesiai ir vos 40km). Na ir tada kažkaip susirodė logiškiau sukti į Rokiškį. Tai va.

Nors koks Liutauras dabar mane galėtų išvadinti kvailiu, galiu pasidžiaugt, kad pagaliau pradėjau judinti reikalus su nuosavu plotu Vilniuje ir neperseniausiai užsirezervavau 62 kv. butuką šiame „Veikmės” kvartale Šiaurės miestelyje. Dabar tik bankas ko tai lėtokai juda – matyt atostogų metas.

Pripažinsiu, kad kainos tai pakankamai kandžiojasi - dabar prašoma kone po 7000 Lt/kv. m. (kai prieš keletą metų net prabangūs apartamentai tiek nekainavo). Visgi kad ir kokios būtų optimistinės vartotojiškos prognozės, kainų kritimui artimiausiu ar tolimesniu metu, bent mano požiūriu, priežasčių nėra.

O šiandien biure kažkoks savaitgalis, dirbančių gal vos 20%, nors tiesiogninių priežaščių tam lyg ir nėra. Gal dėl to, kad karšta (23C - seniai jau Taline tokios aukštos temperatūros būta), o gal dėl to, kad antra diena nėra vandens ir dėl to nepatiekiami pietūs. Visgi tai turi vieną didelį privalumą - kavos aparatas stovi be darbo ir neskleidžia to maloniojo aromato, nuo kurio man dažnai galvą skauda.

 

Rodyk draugams

Sportas arba ką reiškia būti optimistu (foto, video)

Vakar įsitikinau, kad triatlonas - tai toks sportas, kai tavo kūnas kone tikrąja to žodžio prasme miršta tris kartus. Suprantama, tai dažniausiai nutinka tokiems optimistams, kurie į tokias rungtynes išsiruošia prieš tai ilgą laiką normaliai nesportavę (mano atveju - geri metai). Apie renginį sužinojau šiek tiek kiek per vėlai, kad tam būčiau bent minimaliai pasiruošęs, bet visgi užsirašiau vedinas smalsumo išmėginti savo jėgas. 

Jau žinodamas rungčių nuotolius (plaukimas - 350m, dviračiu - 14km, bėgimas - 4km) kažkaip labiausiai purčiausi nuo bėgimo, mat, prisiminus mokyklos laikus, kai po tokių nuotolių finišuodavai su “pompa” arba prakvėpuotais plaučiais, giliai viduje vis kažkaip nemalonu pasidaro :) O be reikalo. Dar niekada gyvenime nebuvau tiek išsekęs, kaip po plaukimo rungties. Nors su neštuvais nešk. Realiai jėgų užteko gal pirmiems 100m, po to jau sekė ūmus vegetavimas, nors netrukus atradau, kad plaukimas nugara yra pakankamai greitas ir optimalus būdas, kai esi išsekęs iki paskutinės ląstelės. Kažkaip pradėjau su nostalgija prisimint tuos baseino laikus, kai dar būdamas paauglys be sustojimo galėdavau nuplaukti ištisus kilometrus.

Vos vos bepavilkdamas kojas nukėblinau iki persirengimo aikštės ir sėdau ant dviračio, kurį laikiau savo stipriąja puse. Na, iš pat pradžių tai būtų buvę sunku pavadinti važiavimą dviračiu ir duobėti, šakningi ir nepastovaus aukščio miško keliukai to tikrai nepalengvino. Visgi po neilgo atgavau dalį jėgų ir pamažu įsismaginau ir pradėjau lenkti prieš tai praleistus varžovus. Sunku net patikėti, kad asfaltas rungties pabaigoje gali teikti tokį malonumą.

Viena galiu pasakyti - po važiavimo dviračiu kai kurie kojų raumenys tiesiog atsisako bėgti ir paskutinė rungtis buvo vienas iš tikresnių jėgų išbandymų. Matyt organizmas greitai adaptavosi prie krūvių, nes kai kurių ruožų įveikimas (kaip stačių kalvų ir pan.) mažų mažiausiai nustebino. Bet kokiu atveju, paskutinis kilometras buvo fantastiškai kankinantis ir galvoje jau pradėjo suktis tokios mintys, ar finišą apskritai pasieksiu ir ar prie kokio kelmelio nepaimsiu ir nenugriūsiu. Šiaip ne taip.

Manau, rezultatai išėjo gana neblogi (čia atsižvelgiant į situaciją):

  • Plaukimas:  00:07:58, 6-a vieta.
  • Dviratis:  00:38:41, 11-a vieta.
  • Bėgimas:  00:19:39, 13-a vieta.
  • Bendras rezultatas: 11-a vieta iš 24 galimų.

Mano kolegų darytų renginio nuotraukų galima rasti čia:

http://photolab.goodwill.ee/?x=gallery#id=6&num=1

http://picasaweb.google.com/annelit/SkypeTriatlonViitnal07

Kovinga akimirka - Ragutis trasoje

Trumpas video reportažas

Dar bevažiuodamas į renginį apturėjau tokią niekam nepavydėtiną situaciją, kai miesto aplinkkelyje sutinki uždarytą eismą ir iki artimiausios apylankos reikia grįžti apie 5km ir rinktis maršrutą per miesto centro, kur šviesoforai tau kaip susitarę rodo raudoną, o dėl tokių “grįžinėtojų” gatvėse susidariusios visai padorios spūstys. Kas svarbiausia, kad ženklais apie tai nė velnio neinformuota (dar grįždamas patikrinau). Na bet ir visgi nesuprantu, kodėl ką nors betvarkydami jie kažkodėl uždaro visą eismą, net jei kelias yra penkių juostų ir yra puiki galimybė eismą paleisti bent jau viena puse (ne pirmą kartą matyta situacija, todėl akmuo į estų kelininkų daržą).

Rodyk draugams

Mindauginės ir Talino naktinis gyvenimas

Negeroja. Prieš gerą savaitę su dviem Skype lietuviais Mindauginių proga suplanavom padaryti lietuvišką vakarėlį su cepelinais, šaltibarščiais, lietuvišku alumi, muzika ir atributika. Tam tikslui iš Lietuvos partempiau 36 butelius įvairaus lietuviško alaus, tarką ir Audimo marškinėlius “Lietuva” (dar padvejojau, ar jie verti tų 90 Lt, bet ko nepadarysi dėl patriotizmo). Ir žodžiu, viskas buvo tvarkoj, kol darbe kai kas nesugalvojo, kad kai kuriuos leidimus galima paleisti ankščiau ir, ta proga, mano kolegos iškrito visam savaitgaliui, ko pasekoje vakarėlis liko be vietos ir žlugo :(

Na ir ką gi, dabar mano butas užverstas alumi, tai jei kas norėtų prisidėti jį panaudoti, maloniai kviečiame apsilankyti Taline :)

Kad jau neįvyko planuotas vakarėlis, vakar su savo svečiais iš Vilniaus patraukėm į centrą su tikslu apžiūrėti Talino naktinio gyvenimo ypatumų. Apšilome jaukiame kinų-tajų restoranėlyje šalia jūros. Maistas neprastas, alus gan nebrangus (6 Lt), nors kai kurie aptarnavimo aspektai sukėlė abejonių. Pavyzdžiui, padavėja vos pralemeno kitomis kalbomis nei estų, penkiolika minučių prieš patiekalų pateikimą visiems keturiems atnešė lėkštes ir įrankius (nors valgėme tik trise), o patiekalai atnešti jau naujose lėkštėse, ko pasekoje ant stalo beveik nebeliko vietos pasidėti alui ir niekas nepasivargino to sutvarkyti. To dar betrūko, kad vienas patiekalas atneštas “ne visai toks”, koks turėjo būti. Smagu, nieko čia ir nepridursi :)

Apie 11 val. jau buvome pačiame Talino centre. Nepaisant gyvos muzikos barų grojamos muzikos, senamiestis buvo pakankamai ramus, žmonių gerokai mažiau, nei tuo pačiu metu Vilniaus širdyje, o alus visur nesąmoningai brangus (9-11 Lt už bokalą ir tai daug kur plastmasiniuose induose). Trumpam apsistojome vienoje pusiau-skylėje, pavadintoje ”Depeche mode” baru, kur barmenės susiraukę, alus įtartinai prėskesnis, nei analogiškas kitose vietose ir išeilės grojami įvairaus amžiaus “Depeche mode” gabalai. Fe. Likusią vakaro dalį paskyrėm pasivaikščiojimui po senamiestį ir apie 2 val. nakties buvome namie.

Taigi, penktadieninis “pasikultūrinimas”, bet kokiu atveju, išėjo ne visai sėkmingas.

Rodyk draugams

Kokia sunki yra abstinencija

Kažkaip jau nesmagu buvo pasidarę, kad kokiai pusei metų kofeinas paėmė asmeninį varomosios jėgos monopolį, tai paskutinį darboviečių pasikeitimo laikotarpį nusprendžiau išnaudoti šitos priklausomybės atsikratymui.

Per pirmą parą, ko gero, pirmą kartą pajutau, kas yra tikras abstinencijos sindromas ir kaip kofeino trūkumas pasireiškia fiziškai. Visą dieną nežmonškai skaudėjo galvą, o tada dar kaip tik iš Vilniaus reikėjo važiuoti į Uteną. Tie 100km buvo kaip niekada ilgi, mieguisti ir sunkūs, ir tai nepaisant to, kad važiuojama buvo vidury dienos ir tąnakt kaip tik gerai išsimiegojau. Grįžęs į Uteną kaip mat keletai valandų smigau į lovą.

Tokie mieguistumai, galvos skausmai, nedarbingumas ir šiaip “nepatogumas” tęsėsi apie savaitę. Antroji savaitė buvo ramesnė, bet bendrai kokias tris pirmas savaites dažnai skaudėjo galvą ir darbingumas buvo ženkliai kritęs. Gyvenimą dar “gadino” naujajame biure stovintis kavos aparatas, kuris pagaminęs puoduką kavos kaip mat padvelkia nepakartojamu ir labai viliojančiu aromatu, kuris man kažkodėl dažniausiai sukelia galvos skausmą. Visgi džiaugiuosi, kad kol kas nebuvo kilusi pagunda juo pasinaudoti.

Taigi, prabėgo keturios savaitės ir lūkesčiai daugiau ar mažiau pasiteisino: ryte nebe taip sunku atsikelti, abstinencijos simptomai dingsta, o darbingumas grįžo į ankstesnias vėžes. Taip ir toliau.

O vakar vakare artėjantys debesys ir besileidžianti saulė padarė kažkokį nerealų apšvietimo efektą ir viskas už lango buvo taip sodriai rausva. Nors tikrovėje spalvos buvo gerokai sodresnės, apačioje esanti nuotrauka daugiau ar mažiau tai pavaizduoja (beje, tas ruoželis viduryje yra vaivorykštė).

Rodyk draugams

Pakeliaukim

Nors šią vasarą atosotgų kaip ir nenusimato, likusiem dviem mėnesiam numatomas daugmaž toks kelionių planas:

  • Birželio 29-Liepos 31 d. į Vilnių ir Uteną, kur nusimato pirmasis penkmetinis klasiokų susibūrimas.
  • Kas porą savaitgalių kiti grįžimai į Lietuvą.
  • Liepos 20-22 d. į Rygą išlenkti alaus su vyrukais iš skyscrapercity.com.
  • Liepos 27-29 d. į Lietuvos pajūrį su Jūros švente priešakyje.
  • Rugpjūčio 19-22 d. nuskirsti apžiūrėti Londono.
  • Galbūt kadanors rugpjūtį arba rugsėjį į Helsinkį ar kitus šiaurinių kaimynų miestus.

Taigi, maniškiam jau ir taip ne pirmos jaunystės automobiliui nusimato karšta vasara :).

Rodyk draugams

Joninės ir kt. (nuotraukos)

Ateini sau sekmadienio vakarą į biurą panaršyti interneto, iš šaldytuvo pasiimi sūrio, alaus ir kiurksai visą vakarą dėl nieko nesirūpindamas. Taip yra labai gerai, ypač kai gyvenamoji vieta yra čia pat, vos kitoje gatvės pusėje :)

Ką tik grįžau išlydėjęs savo mažulę į Lietuvą. Nors ji mane lanko jau nuo antradienio, kažkaip dėl darbo ir kitų veikimų vis nepavykdavo pasibūti tik kartu dviese. Šiaip ar taip, šiandien tokia proga pasitaikė ir jos vizitą baigėme pasivaikščiodami po pajūrį ir aplankydami Talino senamiestį.

Va, o vakar kartu Jonines pasitikom kartu su kolegomis atviro oro muziejuje Taline, šalia Kopli įlankos. Na, iš esmės, tai yra estiškos Rumšiškės, nors lietuviškos gal kiek labiau vykusios ir ekspozicija gerokai išsamesnė. Bet kokiu atveju, apsilankymas ir renginys visai patiko.

Apačioje kelios vakarykštės nuotraukos, o daugiau jų ir didesniu formatu galima pamatyti ČIA.

Rodyk draugams

Safaris (nuotraukos)

Užvakar su kolegomis apturėjom neblogų veikimų Nelijärve (keturių ežerų) poilsio centre, apie 60 km į pietryčius nuo Talino. Nors pati stovykla kiek dvelkia sovietmečiu, visgi įsikūrusi gražiame gamtos kampelyje, šalia ežeriuko.

Vietinės gyventojos

Pagrindinė priežastis, dėl ko čia važiavome - safaris po vietinius miškus ir pelkes su ATV keturračiais ir amfibija.

Teko prabraidyti ir tokius užkaboriuis

Savo kailiu buvo įsitikinta, kad šita gelda ir pro gyvą velnią praeina. Pusiaukelėje keičiamės tranpsporto priemonėmis.

Kol viena grupė vėžinosi - kiti leidosi į orientacinį žygį ieškoti vyno butelių, o vakaras buvo pratęstas su alumi prie ežero ir gerai pakūrentomis pirtimis.

Reikės kada pakartoti.  

Rodyk draugams